Mylėsiu amžinai..

Dar ilgai ilgai negalėjau atsigauti po Sauliaus mirties. Mane vis užplūsdavo prisiminimai, kurie nors ir keldavo šypseną, tačiau visuomet versdavo pravirkti.

Po 5 mėnesių.

-Simuikai, eime jau, pavėluosime!- sušukau savo sūnui.- Juk žinai, kaip močiutė nemėgsta ilgai laukti.

-Gerai mamyte, aš tuoj atbėgu.

Minutėlę palaukus į apačią nusileido Simukas nešinąs popieriaus lapą.

-O kas čia?- paklausiau žiūrėdama į jo rankas.

-Nupiešiau močiutei piešinį.- atsakė man.- Čia tu mamyte, čia aš, o čia tėvelis.- rodė pirštu į mažyčius, spalvotus žmogeliukus.

-Simukai..- kaipmat akyse pasirodė ašaros, tačiau susitvardžiau.- Be galo gražus piešinys, močiutė labai apsidžiaugs, na o dabar jau eime.

Nuėjome prie durų, o už jų stovėjo Simas, jau ketino skambinti į duris, tačiau nespėjo.

-Labas rytas.- nusišypsojo.

-Kam labas, kam ne.- piktai atsakiau ir bandžiau prasibrauti pro jį.

-Palauk Anta, noriu pasikalbėti.

-Nėra dabar laiko, ar nematai, kad skubu?!

-Tada aš vakare užsuksiu, ok?

-Gerai.- atsakiau, nors mintyse keikiau save už tokį atsakymą.

Nuvažiavome pas močiutę, trumpai šnektelėjome apie naujus gandus ir palikusi Simuką pas močiutę, išvažiavau.

Po 15minučių jau buvau darbe. Pasiėmiau reikalingus popierius ir skubomis nulėkiau į mašiną.

-Velnias, nespėsiu. Po 10 minučių turiu būti susitikime, o dar tie kamščiai!- nervinausi. Vos ne vos suspėjau į susitikimą.

-Laba diena.- šyptelėjau ir atsisėdau į savo vietą. Susirinkimas buvo toks nuobodu, tad kad ir kaip butu keista, tačiau labai laukiau kada galėsiu išeiti ir susitikti su Simu.

Po susirinkimo, nuskubėjau namo, palindau po dušu, persirengiau ir nulipusi į apačią laukiau, kada gi pagaliau ateis Simas.

Neilgai trukus į duris paskambino Simas. Atidariau ir pakviečiau vidun.

-Sveikute.- ištiesė man raudonų rožių puokštę ir meiliai nusišypsojo.

- Ačiū, prisisėsk.- parodžiau ranka į sofą. Pamerkiau gėles ir prisėdau šalia.- Tai apie ką norėjau pasikalbėti?

- Anta, tu juk žinai, kad aš dėl Simo mirties nekaltas…

-Žinau.

-Nenutraukinėk, leisk pabaigti, tai va, praėjo jau penki mėnesiai ir aš pamaniau, gal mes galėtumėme labiau bendrauti? Galbūt, tapti gerais draugais?

- Simai, aš norėčiau, bet gal…- mūsų pokalbį nutraukė Aurimo skambutis.

-Sveika, Anta, mes ne už ilgo atvažiuosime gerai?

- Ok, Auri, tuom pačiu gal nuvažiuosi paimti Simuko iš močiutės?

-Gerai. Lauk mūsų.

Atėjus į kabarį, Simas jau ruošėsi išeiti.

-Jau išeini?- paklausiau.

-Taip, atvažiuoja juk tavo brolis su šeima, tai nesimaišysiu. Iki.

-Na iki kito karto.- Palaukiau kol nueis iki mašinos ir uždariau duris.

Po dviejų mėnesių.

-Anta, važiuoju į darbą.- sušuko Saulius.

-Sėkmės.- palinkėjau ir nuėjau nusiprausti po dušu.

Po keletos valandų išgirstu siaubingą skambutį į duris. Sunerimusi nusileidau žemyn. Atidariusi duris išvydau Simą.

-Ko tau čia prireikė?!- sušukau.- Gi sakiau tau daugiau…- mane pertraukė Simas.

-Žinau, Anta, žinau…- ramino mane.- Verčiau atsisėsk ir paklausyk ką tau pasakysiu..- sunerimęs ištarė Simas ir nuvedė mane ant sofos.

-Kas yra Simai?-susirūpinusi paklausiau.

-Aš dėl Sauliaus..

-Kas jam?! Ką jam padarei?! Niekše, sakyk!- pradėjau rėkti ir vos tvardžiau ašaras.

-Nurimk, Anta, tuoj papasakosiu… Saulius mirė..

-Kaip?? Ką tu čia šneki, jis gyvas, prieš dvi valandas buvo namuose ir su juo kalbėjausi!!

-Anta, jis mirė autoavarijoje… Į jį atsitrenkė sunkvežimis… Anta tik nurimk, prašau.

-Nurimk?! Mano vyras mirė, o tu man sakai nurimk?! Tu bent suvoki, kad Simukas liko be tėvo, o aš be vyro?! Čia tu kaltas! Čia tu jį nužudei! Nešdinkis iš mano namų!- puoliau į ašaras.

Simukas išgirdęs triukšmą nusileido į apačią.

-Mamyte, kodėl tu verki? Kodėl dar tėtukas negrįžo namo? - pradėjo klausinėti Simukas.

-Simuk, tėvelis išvyko į kelionę.. Aš neverkiu..- vos tvardydama ašaras pasakiau.

-Eik pažaisk, gerai?

Simukui išėjus verkiau be paliovos… Apie šią žinią pranešiau Aurimui, Rūtai, Linai, Agnytei…

Po valandos visi buvo pas mane. Vaikai nuėjo žaisti, o aš kitiems papasakojau kas nutiko.

Visi lyg ne savi žiūrėjo į Sauliaus nuotraukas ir verkė. Niekas negalėjo patikėti, kad jo jau nebėra tarp mūsų. Ilgą laiką tylėjome, kol į kambarį neįlėkė Simukas.

-Mamyte aš noriu pasikalbėti su tėtuku.

Išgirdusi jį taip pasakant, aš kūkčiodama išlėkiau kambario. Verkiau be paliovos…

Laidotuvės.

Susirinko daug žmonių. Visi tik ir tereiškė man begalinę užuojautą. Iki šiol nesuvokiau, kad Simoną regiu paskutinį kartą, tačiau ne taip kaip norėčiau, matau jį karste, atrodo, jo veide įžiūriu neryškią šypseną. JIs atrodė lyg miegantis, taip norėjau, kad jis dabar pabustu, tačiau tai nebeįmanoma…

Į duobę leidžia karstą.

-Sauliau, atsibusk!- šaukiau ne savu balsu.- prašau atsibusk..- atsiklaupiau ant žemės ir jau norėjau šokti kartu į duobę, tačiau prie manęs pribėgo Aurimas. Pakėlęs nuo žemės, stipriai apkabino.

-Nusiramink Anta.

-Paleisk Aurimai. Paleisk!- pro ašaras išrėkiau ir nubėgau arčiau kapo. Jau mano Saulių buvo užkasę,  ant kapo buvo begalė vainikų. Žmonės skirstėsi. Aš suklupau.

-Kodėl Sauliau.. Kodėl tu šitaip su manimi pasielgei? Juk aš tave taip mylėjau.. Labai mylėjau.. Sauliau, sugrįžk.. prašau..- kalbėjau su savimi.

-Tu??- išveblenau.

-Tu?- pakartojo už durų stovintis vyriškis.- Ką reiškia “tu”? Manau reikėtų pasakyti LABA DIENA!- juokavo jis. Jaučiau, jog manęs nepažino.

-Simai, čia tu?-dar kartą paklausiau.

-Taip, aš Simas. O kas jūs tokia? Ar aš jus pažįstu?- šiek tiek suglumo jis.

-Taip. Tu mane puikiai pažįsti.. Užeik.- parodžiau į vidų ir jam užėjus užrakinau duris.

-Gal dabar jau paaiškintumėt?- paprašė jis.

-Taip, Simai, žinoma, kad paaiškinsiu. Aš Antuanetė Kollins- Jackson.

-Anta?- išpūtė akis Simas.

-Taip, čia aš..

-Aš negaliu patikėti.- Nerišliai rinko žodžius.

-Manau, stebėtis turėčiau aš, nes tu čia prisikėlei iš numirusiųjų.- šaltai kalbėjau, nes jaučiausi apmulkinta. Šitiek laiko maniau, kad Simas miręs, gyvenau gražiais prisiminimai, o pasirodo jis gyvas ir ar verslininkas. Jis melagis! Protas jautė, kad jis galbūt viską man melavo, net manęs nemylėjo, bet širdis vis tiek nenorėjo tuo tikėti. Vis dėl to laikiausi šalta.

-Iš numirusių?- nustebo Simas.

-Visus tuos 10 metų aš maniau, kad tu žuvai per tą lėktuvo katastrofą. Visus 10 metų aš kankinausi vis prisimindama tave..

-Bet aš nežuvau…

-Na gi matau, gi ne Mergelė Marija prieš mane stovi, o tu.- ironizavau.

-Leisk man viską paaiškinti.- siūlėsi jis.

-Stop! Man nereikia tavo pasiaiškinimų!- griežtai pasakiau.- Nuo šiol tu man esi tik mano vyro verslo partneris, kuriam atėjus aš turiu pasiūlyti kavos.- pasakiau ir nuėjau į virtuvę.

Įėjusi į virtuvę atsirėmiau rankomis į stalą.

-Ir kodėl šitaip? Kodėl? Kai pagaliau buvau pamišusi meilę jam, laiminga gyvenau su Sauliumi ir.. Simu. Ne, aš jo nebuvau pamiršusi, juk net sūnui daviau jo vardą. Bet dabar, Anta, tu turi būti dar stipresnė, nei tada kaip manei, kad jis mirė.- raminau save.

Drebančiomis rankomis užkaičiau arbatinuką, nunešiau jam kavą.

-Skanaus.- šaltai pasakiau.- Gal nesupyksi, jei paliksiu tave vieną, nes man reikia apsirengti.

-Ne, eik…- atsakė.

Nuėjau į viršų ir greitai nuslinkau į dušą. Palindau po šilta srove, kūną gaivino vyšnių kvapo dušo žele. Net nepajutau, kai mano veidu pradėjo riedėti ne tik vanduo, bet ir sūrios ašaros. Taip, aš verkiau. Taip, aš nebesusilaikiau. Atrodė, jog visas kurtas gyvenimas sudužo. Jį sudaužė jis. Simas. Vėl pasirodęs mano gyvenime.

Išėjusi iš dušo apsirengiau lengvą žalią suknelę, plaukus lengvai susukau į kuodą, ant veido krito kelios garbanos, akis padažiau tušu, lūpas- blizgiu.

Lipdama laiptais išgirdau, jog Simas su kažkuo šnekasi.

- O jis dar ir šizofrenikas, su savimi kalbasi.- pagalvojau mintyse, bet nulipusi į svetainę pamačiau, jog jis kalbasi su Sauliumi.

-Labas, mielasis.- nuskuodžiau prie Sauliaus ir pabučiavau jį. Maniau, jog bučinys išsklaidys visas abejones, padės suprasti, kad myliu Sauliu, o ne Simą, bet deja. Klydau.

-Sveika.- nusišypsojo.- Jūs jau pažįstami?- paklausė.

-Taip, mes pažįstami.. ir labiau, nei norėčiau.- paskutinį sakinį ištariau kiek tiliau.

-O, kaip šaunu, nereikės man jūsų supažindinti.- džiaugėsi Saulius.

-Sauliau, eime į virtuvę, man reikia pagalbos.- sumelavau.

-Ok, meile, tuoj ateinu.

Mačiau Simo veide keistą miną. Tik nesupratau ką ji reiškia, ar skausmą, ar nusivylimą, ar dar kažką.

-Kas atsitiko?- įėjęs paklausė mano vyras.

-Saliau, čia Simas.- pasakiau.

-Na, taip, Simas, juk žinau, kad ne Kazys.- nusjuokė.

-Ne Sauliau, tu nesupranti.. Čia tas Simas.- po šių žodžių Saulius surimtėjo.

-Dabar aš suprantu, kodėl jūs pažįstami.- lėtai pasakė Saulius.

Aš tylėjau.

-Aš dabar einu pas jį, o vakare pakalbėsim, gerai?

-Mhm.- linktelėjau galvą. Jis pasuko į svetainę, o aš pro virtuvę išėjau į sodą. Atsisėdau į krėslą po žydinčia vyšnia. Vušnių kvapas svaigino, girdėjau duzgiant bites.

-Laimingos jūs bitės.- kalbėjau su netoliese į vyšnios žiedą nutūpusia bite.- Neturit jokių rūpesčių. Skraidot sau dienų dienas ir žinot, kad niekada gyvenime iš numirusiųjų neprisikels jūsų gyvenimo meilė..- su ašaromis akyse kalbėjau. Žiūrėjau į bitę kaip ji darbuojasi ir pravirkau. Verkiau kaip mažas vaikas, ašaros tekėjo upeliais. Kūkčiojau, nes negalėjau susitvardyti. Viskas kas rodėsi jau senai mirė, širdyje sukilo. Rodos į rusenantį laužą kažkas įpylė alyvos. Taip įpylė- Simas.

-Mamyte, kodėl verki?- išgirdau Simuko balsą ir pajutau jo mažą rankytę ant savo kojos.

-Nieko.. Simuk nieko..- šluostydamasis ašaras, bandžiau nusišypsoti. Pakėlusi galvą pamačiau tolėliau ant takelio prie tulpių Agnytę. Paėmusi Simą ant kelių, jai šiek tiek nusišypsojau. Ji priėjo.

-Drauguže, kas atsitiko? Kodėl šitaip verki?- paklausė sėsdamasi į šalia esantį krėslą.

-Tu net neįsivaizduoji kas atsitiko…- tyliai pasakiau.

-Pasakok, negazdink.- nerimavo Agnė.

-Simai, bėk į namus, ten yra tėtis.- pasakiau sūnui ir jis nubėgo namo.

-Na, dabar pasakok.

-Ten,- žvilgetėjau į namų pusę.- yra Simas.

-Na taip, yra. Juk ką tik nubėgo.- nesuprato Agnytė.

-Ne, Agne, ten yra TAS Simas.- griežčiau pasakiau, nes mane erzino, jog ji nesupranta. Atrodo, kad jau visas pasaulis turėjo žinoti mano nelaimę. Pasidariau irzli.

-Simas? Juk jis miręs..- išpūtė akis Agnė.

-Aš irgi taip manaiu, kol neišvydau jo prie savo namų durų.

-Bet kaip? Iš kur?- klausinėjo Agnė.

-Aš nežinau- apatiškai pasakiau.- aš neleidau jam pasiaiškinti kad, kur, kaip ir kodėl. Tiesiog jis yra naujasis Sauliaus verslo partneris.- vos valdydama ašaras pasakiau.

-Aš negaliu patikėti.- į krėslo atlošą atsilošdama pasakė Agnė.

-Tai, jei netiki, nueik į namus ir pasižiūrėk!- atsistojau.- Tas niekšas sėdi ten!- rodžiau į namų pusę.- Mano svetainėje, ant mano sofos ir kalbasi su mano vyru!- šaukiau.

-Nurimk, Anta..- atsistojo Agnė.

-Nurimk? Tu sakai man nurimk?- karščiavausi.- Įdomu kaip pati reaguotum!

-Aš suprantu..- artėjo Agnytė.

-Nė velnio tu nesupranti! Niekas iš jūsų nesuprantat!- verkdama susmukau į krėslą. Pajutau kaip Agnytė mane apkabino.- Jūs nesupranta, kad aš jį visada mylėjau ir vis dar myliu..- tyliau pro ašaras pasakiau.

Po 10 metų. Ispanija. Valensija.

-Simai. bėk pas mamą.- sušukau ketverių metų berniukui, kuris taškėsi pakrantėje.

Simas pakluso ir kaip kulka atskriejo prie manęs.

-Apsirenk, eisime. Namie jau laukia tėvelis.- paglosčiau sūnui galvą.

-Gelai.- sutiko jis.

Iki namų buvo porą minučių, tad ėjome greitai…

-Sauliau, mes namie!- įėjusi sušukau. Saulius buvo tas vaikinas, kuris atnešė per koncertą man smuiką ir gėles. Su juo susikūrėme šeimą ir jau šešerius metus gyvename čia- Ispanijoje. Mūsų pavyzdžiu pasekė ir į Ispaniją persikraustė Lina su Arnu, Simonas su Agnyte ir Rūta su Aurimu. Visi buvome neišskiriami draugai.

-Puiku, Anta, tuoj ateinu.- iš kabineto atsklido Sauliaus balsas.

-Štai ir aš!- išlindęs nusijuokė.

-Tėtį.- Simukas puolė jam į glėbį.

-Na, čempione, kaip jūra? vietoj?- kalbėjosi su sūnumi.

-Vietoj, tėte.

Aš tik nusišypsojau.

-Ai, tiesa, vakare žadėjo užsukti Aurimas su Rūta ir Edvinu.- prisiminusi pasakiau.

-Ir ką veiksime? Eisime kur nors?- teiravosi Saulius.

-Manau liksime. Sode išsikepsime mėsos, o Simas su Edvinu galės pažaisti.

-Šaunu.- pabučiavo mane į skruostą Saulius.

-EInu persirengti.- pasakiau ir užlipau į viršų.

Įėjusi į kambarį nuėjau į vonią ir palindau po dušu, nes kūnas buvo aplipęs smėliu. Nusipraususi, apsivyniojau rankšluosčiu, išėjau iš vonios ir pasukau spintos link. Joje rausiausi gan ilgai, bet tarp daugybės drabužių negalėjau nieko gero rasti. Staiga užkliudžiau savo dėžutę, kurioje buvo sudėtos visokios smulkmenos. Viskas pabiro ant grindų, o rinkdama radau lėktuvo bilietą, su kurios prieš 10 metų skridau į Ispaniją. Staiga prieš akis išniro visi gražus prisiminimai, ir jų centras- Simas. Sėdėjau ant lovos ir žiūrėjau į bilietą. Pajutau akyse besitvenkiančias ašaras.

-Ne, Anta, neverk. Visa tai tik blogi prisiminimai. Dabar tu turi šeimą, esi laiminga. Neverk.- kalbėjau pati su savimi. Bilietą nukišau į patį dėžutės dugną. Tada iš spintos išsitraukiau lengvą raudoną suknelę. Apsivilkau ją ir nulipau į apačią laukti brolio su šeima.

Rytas.

Po vakar vakaro miegojau ilgai. Buvau pavargusi, nes pasisėdėjimas tesėsi iki vidurnakčio.

-Labas miegale.- Įėjęs į kambarį pasisveikino Saulius.

-Labas, Labas.- nusišypsojau.

-Žinai, šiandien apie 5 valandą turi užsukti mano naujasis verslo partneris, o aš grįšiu tik apie puse šešių, tad kol manęs nebus gal gali jam pasiūlyti kavos ir šiek tiek jį užimti?

-No problem.- atsakiau.- Kur Simas?

-Buvo atvaževęs Simonas ir pasiėmė Simą, nes su Agnyte ir Kotryna važiavo į atrakcionų parką.

-O, šaunu, pasilinksmins.

-Grįš pavargęs.

-Kaip visada.- nusišypsojau.

-Na aš jau važiuosiu.- priėjęs pabučiavo į žandą.

-Sekmės.- pasakiau ir vėl užsnūdau.

Mane pažadino durų skambutis. Pramerkusi akis žvilgtelėjau į laikrodį.

- Viešpate su Viešpačiukais!- sušukau, nes laikrodis rodė lygiai penkias. Greitai užsimečiau savo chalatą ir pežvelgusi į veidrodį, kuris rodė neblogą vaizdą, nubėgau prie durų. Jas atidariusi vos nenualpau.

Po pamokų laukiau kieme Aurimo.

-Labas.- išgirdau balsą.

Atsisukau i priešais save pamačiau stovintį Simoną.

-O, sveikas, senai matytas.- nusišypsojau.

-Na taip. O tu grįžai dar gražesnė.

-Oi, ačiū už kompilmentą.- išraudau.

-Jie iš visos širdies.- šypsojosi.

-Sese, eini?- išgirdau Aurimo balsą.

-O manęs jau pasigedo.- pasakiau.- Buvo malonu susitikti.- pasakiau ir nebėgau Aurimo link.

Grįžusi namo pasiėmiau smuiką ir nukulniavau į smuiko pamoką.

Po mėnesio.

Na ką, šiandien didžioji diena, pirmasis mano kaip smuikininkės pasirodymas didžiajai scenai. Nuvykau į didžiąją halę ir nuėjau į persirengimo kambarį. Apsivilkau ilgą, ryškiai mėlyną atlasinę suknelę, plaukus palikau palaidus, akis padažiau tušu, o lūpas blizgiu. Atidariau smuiko dėklą ir pažiūrėjau ar viskas vietoje. Buvo viskas gerai. Tik tada prisiminiau, jog nežinau kelinta aš grosiu, tad išbėgau iš kambario paklausti. Pribėgau prie vaikino, kuris buvo atsakinfas už scenarijų.

-Labas, aš Antuanetė.- Uždususi kalbėjau.- Noriu sužinoti kelinta grosiu?

-Antuanetė.- vedžiojo pirštu atlikėjus.- Štai. Tu grosi trečia.

-Ačiū.- padėkojau ir nuėjau pasiimti smuiko.

Prie scenos stovėjau neramia širdimi, labai jaudinausi, kad ko nesumaišyčiau. Ir staiga girdžiu vedančiojo balsą:

-O dabar scenoje jaunoji smuikininkė Antuanetė, kuri pagros kūrinį “Kai tu išėjai:, kūrinio autorė pati Antuanetė.

Drebančiomis rankomis išėjau į sceną. Salėje buvo pilna žmonių, tik negalėjau matyti jų veidų, nes į akis švietė prožektoriai. Pasidėjau smuiko dėklą ant kedės, atidariau jį ir… O Dieve! Smuiko ten nebuvo. Pajutau kaip visa išbalau, kojos pradėjo linkti.

-Kur tas prakeiktas smuikas? Beviltiškai galvojau.

Žiūrovai pamatė mano veide sumišimą, o aš nežinojau ką daryti. Staiga išgirdau:

-Psss, ei Anta- kažkas tyliai pašaukė.

Atsisukau ir pamačiau kažkokį vaikiną su mano smuiku. Greitu žingsniu nuėjau prie jo.

-Tu asile,- sušnypščiau.- Tu vos nesugadinai mano pasirodymo.

-Bet aš niekuo dėtas, atėmiau jį iš vieno merginos.

Vėl grįžau į sceną ir kūrinį sugrojau nepriekaištingai. Kūrinį, kurį buvau parašiusi SImui, bent tauo galėdama jam atsidėkoti, už visą tą laiką praleistą kartu.

Nulipusi nuo scenos dairiausi to vaikino, bet jo niekur nesimatė.

-Nejaugi aš jam negalėsiu padėkoti?- pasakiau pati sau.

-Galėsi.- išgirdau to vaikino balsą.

Atsisukau ir pamačiau jį stovintį už manęs su didele gėlių puokštę.

-Geriausiai smuikininkei.- ištiesė puokštę man.

Be žodžių priėmiau puokštę, nes buvau praradusi žadą.

Po savaitės.

Tik po savaitės nusprendžiau eiti į mokyklą. Jaučiausi atsigavusi po tų baisių įvykių.

Atsikėlusi ryte nuslinkau į vonią. Joje karaliavo Aurimas.

-Broli, lysk iš į ten..!-sušukau.

-Tuoj, minutėlę palauk.

-Per tą tavo minutėlę turbūt galėčiau nueiti į mokyklą ir vėl grįžti.- nusijuokiau.

-Na ne..- išlindęs taip pat nusišypsojo Aurimas.

-Gerai gerai, eik iš čia.- prasmukdama pro jį pasakiau. Nusipraususi po dušu apsivilkau uniformą, plaukus susirišau į kuodą, akis pasidažiau tušu, o lūpas šiek tiek patepiau bespalviu blizgiu.

-Na ką, senoji Anta grįžo.- pakedenusi kuodą nusišypsojau savo atvaizdui.

Nulipau į virtuvę ir pagriebiau iš šaldytuvo obuolį.

-Nepusryčiausi?- paklausė mama.

-Aš jau pasiėmiau savo pusryčius.- atsakiau pamojuodama obuoliu.- Auri, eini? - paklausiau.

-Aha.- atsakė jis ir nubėgo į viršų kuprinės.

-Tai ką, šiaušiam?- nulipęs tarė.

-Šiaušiam, šiaušiam- nusijuokiau.

Mokykla nebuvo labai pasikeitusi per tą laiką kol manęs nebuvo.

-Na sese, gal nepamišai, kaip čia viskas?- nusijuokė jis.

-Oi ne.- atsakiau.

-Tai aš einu pas vaikinus.

-Eik, o aš Rūtos su Lina palauksiu.

Aurimui nuėjus, stovėjau ir dairiausi po kiemą, maniau gal pamatysiu merginas, bet pamačiau tik Austėją.

-Puikus vaizdelis rytui pradėti.- sumurmėjau.

Tas “Puikus vaizdelis” pradėjo judėti mano pusėn.

Priėjusi Austėja, netarusi nė žodžio pradėjo mane smaugti. Aš bandžiau ją nustumti ir turbūt jaubūčiau išleidusi paskutinį kvapą, bet išgirdau nepažįstamą balsą:

-Paleisk, arba bus blogai!

Austėja žvilgtelėjo man už nugaros, o aš pasinaudojusi proga, kad ji užsižiopsojus, nustūmiau ją.

-O žiūriu tu per tą laiką nė kiek nepasikeitei! Idijotė! - pradėjau šaukti.

-Tu žudikė! Tu pražudei Simą! Tu kalta dėl jo mirties!

Šie žodžiai lyg peiliai draskė man širdį. Vėl iškilo tie prisiminimai, tas siaubas.

-Isterikė.-sušnypščiau vos tramdydama ašaras. JIi vėl norėjo mane pulti, bet balsas man už nugaros bėl prabilo:

-Aš neaiškiai pasakiau? Nelysk! Ir dink iš čia!

Austėja vaidindama auką nuėjo šalina.

Tik tada sugalvojau atsisukti ir pažiūrėti, kas mane apgynė. Atsisukusi pamačiau nepažįstama merginą su mokyklos uniforma. Anksčiau čia jos nematydavay, turbūt įstojo, kai aš buvau išvykusi.

-Tau viskas gerai?- paklausė.

-Mhm.- linktelėjau.- Ačiū.

-Nėra už ką. Ta vėpla ir man nepatinka.- nusijuokė.- Oficialiai aš Agnė, bet draugai mane vadina Agnyte.- ištiesė ranką.

-O aš oficialiai Antuanetė, bet draugai mane vadina Anta.

-Malonu.

-Man taip pat.- nusišypsojau.

-O kodėl ji tave puolė? Ir vadino žudike?- susidomėjo ji.

-Ai, ilga istorija… ir skaudi..

-Na, tai tada nepasakok, apsieisiu.0 nusijuokė ji.

-Matau jau susipažinot.- išgirdau Rūtos balsą.

-O, sveikos panelytės.- pasisveikinau su Rūta ir Lina.- Taip, Agnytė mane apgynė nuo kvaišos Austėjos.

-Kaip suprast apgynė?- susidomėjo Lina.

-Na, ta peroksidinė mane smaugė- nusijuokiau- bet geriau pamirškim, eikim į pamokas, nes skambutis jau skambėjo.

Visos keturios pasukome mokyklos link.

Buvo anglų pamoka. Agnytė atsisėdo pas mane, nes per tą laiką kol manęs nebuvo Lina išsikraustė iš mano suolo ir persėdo pas Arną.

-Na ką, gimsta dar viena meilė.- mintyse nusišypsojau.

Mokytoja labai neįdomiai aiškino, todėl nusprendžiau geriau susipažinti su Agnyte.

-Tu senai čia?- tyliai paklausiau.

-Ne, prieš tris mėnesius atvykau čia pas savo vaikiną.

-Tai tu Simono mergina?- nustebau.

-Taip. Stebiesi?

-Am.. ne.. nė kiek.. tinkat vienas kitam.- užsikirtau.

-Ačiū.- nusišypsojo ji.

-Tai štai kokia ta Simono mergina.- galvojau pati sau. O aš įsivaizdavau pasikėlusią fyfą. Na, ką Anta, eilinį kartą apsirikai.

Visą pamoką prasvajojau. Pažadino tik skambutis. Kartu su merginomis pasukome kiemo link.

-Ach, kaip gera pasodinti savo sėdimąją ant suoliuko ior pasišildyti saulutėje.- atsisėdusi nusijuokė Rūta.

-Kaip pasiilgau šitos saulės- tariau atsisėdusi šalia.

-O ką, ispaniška nešildė?- pajuokavo Rūta.

-Patikėk, kaip šildė.- nusijuokiau.

Užlipusi į savo kambarį atsiguliau ant lovos ir žiūrėjau į lubas.

- Bet kaip? Kodėl?- kalbėjau pati su savimi.- Kodėl likimas toks negailestingas? Kodėl atmį mano mylimą žmogų…

Šiek tiek nusiraminusi paskambinau Rūtai.

-Rūte..- aš ją dažnai taip vadindavau.

-Anta!- suspiegė ji į ragą.

-Taip čia aš. Norėjau pasakyti, kad jau grįžau namo.

-Girdėjau, kas jums su Simu atsitiko?- klausinėjo ji.

-Aš gerai…- nutilau.- Ateik ir viską papasakosiu.

-Būtinai.

-Ir Linai pranešk.

-Ok.

Man baigus kalbėti telefonu, į kambarį įėjo Aurimas.

-Galima?- paklausė.

-Kaip tau, visada..-skurdžiai nusišypsojau.

-Ačiū, klausyk, aš žinau, kad tau sunku viską prisiminti, bet gal gali pasakyti, kaip viskas įvyko?- paprašė jis.

-Sėsk ir klausyk..- parodžiau į vietą šalia. Jis atsisėdo ant lovos ir įdėmiai klausėsi mano pasakojimo. Papasakojau jam viską. Nuo susitikimo oro uoste su Indre iki viešbučio Lenkijoje.

-Anta.. aš neturiu žodžių tavęs paguosti…- kalbėjo ji.- Juk tu ne tik patyrei tą visą siaubą, bet ir netekai mylimo žmogaus..

Aš apkabinau brolį ir nepaleidau jo tol, kol nepasigirdo beldimas į duris.

-Čia merginos.- atsitraukusi tariau.

-Tai aš eisiu, pasikalbėkit.

Aurimas išėjo iš kambario kartu įleisdamas merginas, kurios iškarto puolė prie manęs ir apkabino. Iki pat vėlumos praplepėjome su Rūta ir Lina. Aš joms papasakojau viską iki smulkmenų, kartu juokėmės, džiaugėmės ir verkėme.

Ryte atsikėliau anksti. Laikrodis prie lovos rodė 7. Varčiausi lovoje, bet užmigti negalėjau. Visokios mintys lindo į galvą. Išsiropščiau iš lovos ir užsimetusi chalatą nupėdinau į virtuvę. Joje nieko nebuvo. Šiandien šeštadienis, tad visi dar miegojo. Išsiviriau liepžiedžių arbatos ir išėjau į sodą. Jis buvo dieviškai gražus. Ankstyvos saulės spinduliai nušvietė obelis ir suoliuką ant kurio aš praleidžiu tiek daug laiko. Nuėjau iki ji ir atsisėdau. Sėdėdama galėjau stebėti gatvę. Ji buvo tuštoka. Kur nekur matėsi žmonės, vedžiojantys savo šunis, ar taip išėję pasidžiaugti rytu. Sėdėjau ir galvojau.

-O gal Simas gyvas? Gal jį rado likę gelbėtojai? Gal aš veltui kankinuosi? Ne, Anta, neprisigalvok…

Išgėrusi arbatą grįžau į namus.

Lėktuve.

-Na, skrendama jau dvi valandas- pažiūrėjęs į laikrodį pasakė Simas.

-Mmm.- sumurmėjau, nes jau snaudžiau. Staiga išgirdau stiuardesės balsą.

-Ponai, prašau užsisekite saugos diržus.

Tarp žmonių kilo šurmulys. Niekas nesuprato, kodėl reikia segtis diržus vidury skrydžio. Po kiek laiko pajutau stiprų krestelėjimą.

-Kas čia?- sunerimusi paklausiau Simo.

-Nesijaudink, turbūt oro duobės.

Smūgis pasikartojo. Netrūkus pajutome, kad lėktuvas greitai smenga žemyn.

-Mes krentame!- sucypiau ir stipriau suspaudžiau Simo ranką.

-Man rodos tu teisi.- susijaudinęs kalbėjo Simas.- Jei lėktuvas nukris ir man kas nors atsitiks, noriu, kad žinotum visada tave mylėsiu. Mylėsiu amžinai.

Atmerkiau sunkias akis. Aplink per dūmus nieko nemačiau. Šiaip ne taip pakėliau galvą ir pastebėjau tarp dūmų klaidžiojančius siluetus. Bandžiau sušukti, bet atrodė, kad balsą būtų kas nors užrakinęs. Iš gerklės išsiveržė tik tylus cyptelėjimas. Sukaupusi visas jėgas, atsikėliau ir alkūnėmis atsirėmiau į žemę. Apsidairiau. Aplink mane mėtėsi nuolaužos, žmonių kūnai.

-Gelbėkit!- sušukau.

Vienas vyriškis atsisuko ir pamatęs mane, ėmė eiti artyn.

-Frenkai, čia yra dar viena gyva mergina!- sušuko jis savo draugui.

-Labas, aš Rodrigas, esu iš gelbėjimo tarnybos.

-Aš Antuanetė, skridau šiuo lėktuvu, bet jis…- pabaigti sakiniui jau nebebuvo jėgų.

-Eikš, padėsiu atsistoti.- priėjo prie manęs ir švelniai pakėlė, bet buvau per silpna, kad išstovėčiau, tad jis paėmė mane ant rankų ir nunešė į autobusą, kuriame buvo kiti žmonės likę gyvi po katastrofos. Jis pasodino mane į kėdę.

-Palaukit!- pagriebiau jį už alkūnės.- Jūs turite surasti Simą.- tyliai pasakiau.- Jūs privalote jį rasti.

-Mes būtinai ji rasime, tikrai.- pasakė jis, nors turbūt nė nežinojo apie ką aš kalbu.

Jam išlipus iš autobuso aš apsižvalgiau su viltimi, kad tarp kitų žmonių bus jis- mano Simas. Deja, jo nebuvo… Dar ir dar kartą akimis bėgiojau po autobusą. Jo nebuvo. Nusisukau ir atsirėmusi į atlošą giliai atsidusau.

-Tu turi būti gyvas.- pasakiau pati sau. Taip sedėdama prisiminiau paskutinius jo žodžius “Mylėsiu amžinai”. Iš karto iš akių pradėjo riedėti ašaros. Staiga į autobusą įlipo keli gelbėtojai ir jis pradėjo judėti.

-Palaukit!- pradėjau šaukti.- Sustokit!

-Panele, kas jums?- paklausė vienas iš vyriškių.

-Jūs palikote Simą, jūs neatvedėte čia Simo.- blaškiausi.

-Deja, mergaite, bet šiame autobuse visi, kurie liko gyvi.- liūdnai atsakė jis.

-Ne! to negali būti! Išleiskite mane! Aš jį rasiu!

-Nusiramink. Jei verksi ir šauksi, geriau nebus.

Autobusui nusukant iš nelaimės vietos į kelią, aš dar kartą nužvelgiau lėktuvo nuolaužas. Tarp jų vaikščiojo likę gelbėtojai ir į specialius maišus dėjo negyvų žmonių kūnus. Vaizdas buvo šiurpus, o galvojant, kad tarp jų gali būti ir Simas, darėsi dar baisiau.

Mus nuvežė į viešbutį ir paprašė artimųjų kontaktų, kad galėtų pranešti apie mus. Važiuojant supratau,  jog sudužome Lenkijoje. Kai atėjo eilė man pasakyti iš kur esu ir kaip susisiekti su mano artimaisiais, pasakiau mamos telefono numerį ir nuėjusi į kambarį iškarto užmigau.

Kitą dieną atvažiavo mano tėvai. Namo grįžau nepratarusi nei žodžio. Atidariau namų duris ir pamačiau svetainėje stovintį Aurimą.

-Broli.- puoliau jam į glėbį.

-Ses,- apkabino mane.- Kaip tu?

-Gerai…- tyliai pasakiau.

-Mergyt, o kaip Simas?- klausinėjo Aurimas, kuris apie Simo mirtį dar nežinojo.

-Auri.. Simas…- springau ašaromis.- Simo nebėra..- pradėjau verkti.

-Kaip tai nebėra?- išbalo brolis.

-Jis žuvo..

Aurimas nieko nesakė, o tik tvirčiau mane apkabino.

-bet kas atsitiko?- nesuprato Simas.

-Ogi tas, kad šįryt tau Austėja buvo svarbesnė, negu aš… Pasilikai su ja.

-Bet juk norėjau pabendrauti, sužinoti iš kur ji čia atsirado ir panašiai… nieko čia blogo nematau.

-o aš matau! Tu ką, aklas? Nematai, kad ji tau ant kaklo kabinasi? Iš pradžių balkone prisieki vos ne amžiną meilę, o paskui flirtuoji su visom iš eilės.

-Žinai, aš nematau, kaip ji kabinasi man ant kaklo, aš tik matau tave čia pykstančią dėl nieko.- nusišypsojo jis.

Aš nusisukau ir vaidinau įsižeidusią.

Pajutau, kaip jis apkabino mane iš nugaros..

-Saule, aš negalėčiau kabinti kitos, kai myliu tave. Tu man esi viskas! Patikėk viskas…

-Tu meluoji.- šaltai pasakiau.

-Kaip tau įrodyti, ką? Manai jei tavęs nemylėčiau, būčiau suorganizavęs šią kelionę? Būčiau parinkęs jachtos pavadinimą, kuris atspindėtų mano būsena? Manai stengčiausi?

-Bet.. amm….- nebeturėjau ką atsakyti.- Tu rimtai?- išlemenau.

-Tai žinoma, kad rimtai.. Myliu tave ir mylėsiu amžinai..- sušnibždėjo man į ausį. Aš atsisukau ir pabučiavau jį. Buvo gera, o mums iš šono atsivėrė nuostabus salos vaizdas ir joje ošiančios palmės.

-Atleisk tu man..- sušnibždėjau.- Aš kvaiša..

-Ne, tu esi nuostabiausia ką tik man davė gyvenimas.- paprieštaravo man Simas.

Aš nieko neatsakiau. Žinoma neneigiu, kad šie žodžiai mane pamalonino. Juk Simas pirmas žmogus, su kuriuo aš tikrai norėčiau būti. Niekada neturėjau rimto vaikino. Na neskaitant vieno mulkio kuris apsivėmė per pirmąjį mūsų pasimatymą. Nuo tada jo nebemačiau.

Stovėjau prisiglaudusi prie Simo.

-Na, manau atplaukėme.- nusišypsojo jis ir nuėjo prie jachtos vairo. Aš nusekiau iš paskos. Po akimirkos jachta sustojo ir Simas iškėlė mane iš jos. Pajutau šiltą smėlį po kojomis, apsižvalgiau.

-Simai, bet juk čia negyvenama sala?- išsigandau.

-Nesibaimink, gyvenami ji.- nusijuokė jis.

-Bet  kur žmonės, gyvūnai, ar dar kas nors?

- Toliau yra mažas viešbutukas, už šitų palmių.

-aišku tuomet.- nusiraminau.

Paėmęs mano ir savo krepšius Simas apkabino mane per liemenį ir mudu nužingsniavome tankių palmių link.

Įėjome į jaukų, mažą kambariuką, kuris turėjo balkoną, pro kurį matėsi nuostabi jūra.

-Čia nuostabu!- įbėgusi suklykiau.

-Džiaugiuosi, kad tau patinka.- šypsojosi Simas- Vėliau ėjome maudytis. Buvo pavakarys, o aš per savo žioplumą nepasiėmiau nei vieno šilto drabužio, tas Simas man davė savo marškinius. Jaučiausi šiek tiek kvailai. Su maudymosi kostiumėliu ir vyriškais marškiniais.

-Jie tau velniškai tinka.- priėjęs pabučiavo mane Simas.

-Geriau nei tau?- šelmiškai paklausiau/

-Na.. manau ne.- nusijuokė.

-Savimyla. - iškišau liežuvį ir nusijuokiau.

Jis pagriebė mane per liemenį, iškėlė į orą ir apsuko ratu.

-Tu mano auksas!Aš myliu tave!- tiesiog rėkte išrėkė.

-Simai, dar kas nors išgirs.- bandžiau raminti jį.

-Man nesvarbu,- nuleidęs mane ant žemės pasakė Simas,- Noriu, kad visas pasaulis žinotų, kad aš tave myliu. Aš myliu Antą!- atsisukęs į jūrą iš visų plaučių surėkė.

-O aš myliu Simą!- pasekiau jo pavyzdžiu.

Simas greitai atsisuko į mane.

-Tikrai?- paklausė.

-Kas tikrai?- nesusigaudžiau.

-Tu dar niekada nesakei, kad myli mane.- atsakė man.

-Na, dabar pasakiau.- nusišypsojau.- Myliu tave.- priėjau ir švelniai pabučiavau jį.

Diena prieš grįžimą namo.

Kaip ir kiekvieną rytą gėriau arbatą balkone. Simas dar miegojo. Sėdėdama vis mąsčiau. Į Ispaniją su Simu atvykome pykdamiesi, kaip šuo su kate, o išvyksime, kaip neišskiriama pora. Kokia buvau kvailė, kad nesupratau, koks Simas nuostabus žmogus. Išgėrusi arvatą įslinkau į kambarį ir pasiėmiau loptop’ą. Patikrinau pašto dėžutę. JOje buvo vienas laiškas.

“Labas, sesyt, laukiu grįžtant.Aurimas”

-Ach, tas brolis.- pagalvojau.- Niekada negarsėjo iškalbingumu. Išjungiau kompiuterį ir įėjau į kambarį. Simas nebemiegojo.

-Labas rytas.- priėjusi pabučiavau.

-Labas.- atsakė Simas.- Kaip miegojai?

-Šauniai, sapnavau Rūtą, Aurimą, Liną, tave…

-Skamba įdomiai.- nusišypsojo jis.

-Na, bet nėra laiko pasakoti. Šiandien turime daug ką nuveikti, juk ryt išskrendame.

-Jei galėčiau, likčiau čia su tavimi amžinai.

-Norėtum.- nusijuokiau ir užsidariau vonioje.

Tą dieną su Simu pavaikščiojome po miestą, buvome papludimyje, taip pat turgelyje prisipirkome suvenyrų artimiesiems. Grįžome i viešbutį labai vėlai, tad net nevakarieniavę užmigome. Ryt laukia skrydis.

Nespėjus man net gerai atsigauti, pro vonios duris išlindo Simas.

-Kažkas buvo?-pasiteiravo.

-Mmm, ne.- greit atsakiau ir nustebau, kad moku taip greitai meluoti.

-Na aš jau kaip ir pasiruošęs, galime eiti pusryčiauti.

-Gerai, eime.- dirbtinai nusišypsojau, o mintyse tik medžiausi, kad tik viešbutyje nesusitiktumėme tos karvės Austėjos.

-Tu kažkokia keista.- pasakė man Simas, kai į sriubą prisibėriau cukraus.

-Ar aš?- žiūrėdama į vieną tašką kalbėjau.

-Juk tu įsibėrei sukraus į sriubą- nusijuokė. :D

-Galėjai ir anksčiau perspėti.- pyktelėjau.

-Tai, kad tu manęs negirdėjai..

-Mhm,- sumurmėjau ir tuo metu pamačiau į restoraną įeinančią Austėją.

-Einam!

-Ką?!- pilna burna paklausė Simas.

-Einam sakau!- pagriebiau jį už rankos ir jau norėjau vestis, bet prie mūsų prisistatė panelė pasaulio bamba.

-Sveikučiai.-šlykščiai nusišypsojo.

-Mhm.-pavarčiau akimis.-Simai, eime.- pasakiau.

-Palauk, Anta, aš dar nepavalgiau, o beje tau ne įdomu iš kur čia atsirado Austėja?-nieko nesuprasdamas kalbėjo jis.

-Ką tu Simuti, mes jau matėmės.- saldžiai kalbėjo Austėja.

-Simuti?- mintyse pagalvojau.- tai dar beliko, kad pudeliuku pavadintų.

-Tikrai?- nustebo.- Anta, kodėl nepasakojai?

-Nespėjau, pamiršau.- bandžiau išsisukti iš padeties.

-Norėčiau jus pasveikinti- suokė Austėja.

-SU kuo?- nesuprato Simas.

-Na, kad esate pora.- ironiškai atsakė.

Simas lėtai atsisuko į mane ir pažiūrėjo klausiamu žvilgsniu.

-Ačiū, Austėja, mes labai laimingi.- pasakiau ir atsistojau eiti.- Simai, eini?

-Ne, aš paplepėsiu su Austėja.- ramiai atsakė jis.

-Nu ir užsiplepėk čia su ja!- supykusi nuėjau į kambarį.

Jau tokia susinervinusi seniai nebuvau.

-Asilas paskutinis.-murmėjau sėdėdama ant lovos.-Ne, čia aš kvailė.Kaip galėjau manyti, kad jis pasikeitė? Liko toks pat mergišius, kaip ir anksčiau. Neatleisiu sau, kad taip lengvai užkibau. Taip sėdėjau gal gerą pusvalandį, į galvą lindo visokios mintys. “Ką jie dabar veikia? Apie ką kalba?”, daug klausimų kilo. Jau norėjau eiti pažiūrėti, bet susilaikiau. Jaučiausi pavargusi, tad nusprendžiau prigulti. Net nepajutau, kaip užmigau.

Atmerkusi akis pamačiau, kad kambaryje tuščia, bet Simas buvo atėjęs, nes ant jo lovos mėtėsi jo rūbai su kuriais jis buvo ryte, o ant kėdės nebebuvo jo sportinio krepšio.

-Su ta kvaiša turbūt kažkur išėjo.- iškošiau pro dantis.

Kad miegai išsilakstytų, išėjau į balkoną ir įkvėpiau pilnus plaučius gryno pavakario oro.

-hmm, netrumpai miegojau.-nusišypsojau. Apsidairiau ir prie baseino pamačiau besimaivančią Austėją. Simo aplink nesimatė. Tai šiek tiek mane nudžiugino. Išgirdau kambaryje kažką krebždant. Praskleidžiau užuolaidas ir pamačiau stalčiuje besirausiantį Simą.

-O, matau jau atsibudai.- nusišypsojo.

“tas kvailys dar šypsotis drįsta, jis turi suvokti, kad ant jo pykstu.- mąsčiau”

-Mhm.- sumurmėjau.

-Tai puiku, nes po 15min. išplaukiam.

-Kur?- nesupratau

-Indrė užsakė pasiplaukiojimą jachta.- paslaptingai šyptelėji jis.

-Šiandienai?

-Gal.- taip pat šypsojosi jis.- po 15min lauksiu vestibiulyje. Pasiimk drabužių ir maudymosi kostiumėlį.

-O kam? Juk šiandien grįšim.- nesupratau.

-Dėl visa ko pasiimk.- pasakė jis ir išėji iš kambario.

Greit į tašę įsimečiau maudymosi kostiumėlį, maikutę ilgom rankovėm, akinius nuo saulės, i’Pod’ą, jei būtų nuobodu ir pasitaisiusi šukuoseną išėjau, Greitu žingsniu nuėjome į prieplauką, kur stovėjo jachta ant kurios šono didelėmis raidėmis buvo parašyta “MYLĖSIU AMŽINAI”.

-Keistas pavadinimas… ir toks saldus..- pamąsčiau.

Įlipome į jachtą ir pajutau, kad mes pradėjome plaukti.

-Palauk, o kaip Indrė? Kiti žmonės?

-Kitų nebus.- nusišypsojo jis,

-Kaip tai nebus?- nesupratau.- Juk tu sakei…

-Aš žinau, ką sakiau ir dabar sakau, kad kitų nebus. Būsim tik aš ir tu,- priėjo ir apkabino mane.

-Paleisk.- išsprūdau iš jo glėbio.

-Kas atsitiko?

-Eik Austėją apkabink geriau.- mečiau.

-Nesupratau?

-Tai suprask!- atrėžiau.- Aš pykstu ant tavęs.